Tiesinimo įrangos kūrimo istorija

Teoriniai tiesinimo technologijos tyrimai pradėti 1930-aisiais ir 40-aisiais. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tiesinimo sąvoka išsiplėtė nuo siauro lenkimo tiesinimo apibrėžimo iki lenkimo, skerspjūvio formos ir matmenų tikslumo kontrolės bei technologijų, tokių kaip transliacinis tiesinimas ir planetinis tiesinimas. Juostelių ir lakštų tiesinimo įranga dažniausiai būna trijų formų: ritininiai tiesintuvai, įtempimo tiesintuvai ir įtempimo{7}}lenkimo tiesintuvai.

Ritininiai tiesintuvai yra veiksmingi tiesinant vidutinio{0}}storio plokštes, bet mažiau veiksmingi plonoms juostoms; įtempimo tiesintuvai gali sumažinti mechanines juostos savybes dėl per didelio įtempimo. Įtempimo-lenkimo tiesintuvai sujungia abiejų privalumus, pasiekia didesnę plastinę juostos deformaciją esant santykinai mažam įtempimui, ir palaipsniui tapo pagrindine plonų juostelių tiesinimo srove. Įtempimo{4}}lenkimo lygintuvų projektavimas ir gamyba užsienyje yra gana brandūs, o Kinijoje jie vis dar yra nedidelio masto prototipų ir teorinių tyrimų stadijoje.